Džiaugiamės turėję galimybę Radvilų rūmų dailės muziejuje vesti dailės terapijos patyrimus, įkvėptus Caravaggio kūrinio „Šv. Marijos Magdalietės ekstazė“.
Ši patirtis dar kartą patvirtino, kaip stipriai meno kūrinys gali sužadinti jausmus, iškelti asmenines asociacijas ar prisiminimus ir vesti gilyn į terapinį išgyvenimą.
Caravaggio tapyba, pasižyminti dramatiška šviesos ir tamsos kova, intensyvia emocine įtampa ir kūnišku tikrumu, abejingų nepaliko – vienus žavėjo, kitus gąsdino, atverdama duris vidiniams ieškojimams.
Dailės terapijos procese svarbiausia buvo ne „teisingas“ meno kūrinio supratimas, o asmeninė patirtis – tai, kas gimsta susidūrus su vaizdu. Kūrinys buvo ne tik stebėjimo objektu, bet ir atspirties tašku vidiniam dialogui: apie pažeidžiamumą, transformaciją, paleidimą ir priėmimą.
Buvo gera patirti, kaip menas gali tapti gyvu dialogu su mūsų vidiniu pasauliu ir priminti, kad kiekvienas žvilgsnis į kūrinį kartu yra ir žvilgsnis į save.